Nebijokime kalbėti garsiai!

Žinau, kad galiu sulaukti įvairių nuomonių! Tačiau gerai pagalvojau ir manau, kad net nemaloniomis, nepatogiomis ir liūdnomis temomis reikia kalbėti GARSIAI! Be to, galbūt mano istorija padės kitoms taip, kaip man padėjo sutiktos nepažįstamos moterys.

Tai turėjo būti eilinis vizitas, kada pažiūri, atlieka tyrimus ir laimingi važiuojam namo. Tačiau atsigulusi matau, kad gydytojos veidas nelinksmas, o man irgi nepatinka vaizdas ekrane. Taip nutinka, praneša garsiai, kad vaisiaus širdelė neplaka, vaisius nesivysto.

Emocijos plūsta, kelios ašaros iškrenta ir jaučiu didžiulį sąmyšį - kas toliau? Kas bus daroma?

Išėjusi iš apžiūros kabineto neverkiu, gal todėl, kad dar nesuprantu kas vyksta, o gal todėl, kad aplinkui daugybė besilaukiančių, kurioms nedera matyti blogų atvejų.

Priėjusi prie vyro tyliai pasakau apie situaciją ir pradedu verkti. Apkabina, o Maja greičiau skuba pas mane. Pradedam tartis, kaip darom, kas pažiūrės vaiką ir kada galim atvažiuoti atlikti valymą. Man šie žodžiai iki šiol skamba baisiai. Bet tada nugirsta mūsų pokalbį besilaukianti mama, kuri pataria vyrui pasiimti laisvą dieną. O mane padrąsina, kad skausmo nėra, tik labai sunku psichologiškai. Man kyla daug klausimų, kaip viskas vyksta, kokio stiprumo skausmas, bet nedrąsu klausti. Juk ji laukiasi ir jai nereikia blogų emocijų, blogų prisiminimų. Tačiau žiūriu į ją ir pagalvoju, kad net įvykus tokiai situacijai, ji laukiasi ir dabar sėdi su didžiuliu pilvu, todėl tikrai ateityje galėsime susilaukti.

Visą dieną liūdna, kartais nurieda ašara, sunku, tačiau visa laimė mažoji neleidžia liūdėti ir kažkaip diena baigiasi. Užmigau rami, bet pabudau antrą valandą nakties nuo minčių gausos, nerimo, ašarų ir niekaip negaliu užmigti iki suskamba 6 valandą žadintuvas. Minčių daugybė, nieko nežinau apie procedūrą, koks patiriamas skausmas.

7:30 jau sėdim su vyru prie kabineto ir laukiam, kada priims. Mane krečia šaltis, drebulys iš baimės, nežinomybės ir pačios situacijos. Kartais nubraukiu ašarą. Sėdi kitos moterys, tačiau jos ramesnės, nerodo emocijų, gal kitos atvyko dėl kitų problemų.

Pagaliau apie 9 valandą jau palatoje. Pasitaiko nuostabi seselė, kuri viską paaiškina, kažkiek nuramina ir netgi pataria, kad vyras važiuotų namo ir pažada gerai manim pasirūpinti. Iš tikrųjų pasidaro drąsiau, vyras važiuoja pas Mają, o aš lieku palatoj viena laukti.

Viena ilgai nebūnu, paguldo dar vieną moterį. Ją taip pat atlydi vyras (kiek mačiau, mus dvi tik vyrai atlydėjo). Nedrąsu klausti, kodėl čia. Staiga ją išveda į operacinę, o po 15 minučių atveža, paguldo į lovą. Seselė paklausia, ar skauda, ji sako labai ir seselė nueina.

Aš sėdžiu lovoj, dar labiau viskas atrodo baisiau, dar labiau bijau, pradedu galvoti, gal yra kitas būdas? Palatos kolegė pradeda verkti, aš nedrąsiai paklausiu, gal reikia pagalbos? Atsisako, pusiau atsisėda ir po truputį mūsų pokalbis įsibėgėja. Ji mane pradeda drąsinti, kad viskas trunka akimirką, o skausmo nėra. Aš klausiu apie skausmą, kaip jaučiasi, ką darė, tuomet pokalbiai nukrypsta apie vaikus, darželius, auklėjimą. Kalbam abi tol, kol mane pakviečia ir ramesnė nueinu iki operacinės.

Baisu nežmoniškai, bet pagalvoju- viskas greičiau prasidės, greičiau baigsis. Operacinėje suleidžia narkozę, apsvaigstu ir po kelių sekundžių sako persėsti - jau baigta, važiuojam į palatą. Nejaučiu jokio skausmo, atsigulu palatoje į lovą. Parašau vyrui, kad jau po procedūros ir pratęsiam pokalbį su palatos kaimyne. Iš tikrųjų jokio skausmo, gal truputį maudžia pilvą, bet jaučiuosi kuo puikiausiai, o pašnekesys neleidžia verkti, galvoti apie įvykį ir liūdėti. Prakalbėjom gal valandą, tuomet abi nusprendžiam pailsėti.

Už geros valandos ateina seselė ir praneša, kad galime kviestis vyrus ir važiuoti namo. Abi su palatos kaimyne atsisveikinam, palinkim sėkmės ir kad susitiktume kitą kartą besilaukdamos.

Ar skaudu dabar? Taip, kiekvieną kartą, kai prisimenu šį įvykį, kai paklausia, kaip jaučiuosi, kai paklausia apie nėštumą ir reikia pasakyti, kad netekom. Kiekvieną kartą akyse susikaupia ašaros, balsą užgniaužia. Galbūt todėl dažnai nėštumo pradžioje neskuba pranešti apie laukimą, kad nutikus persileidimui, nereikėtų pasakoti ir prisiminti.

Kodėl ryžausi apie tai kalbėti? Nes sutiktos dvi moterys man padėjo. Viena padrąsino ir atskleidė, kad prieš pastojant patyrė tą patį, o kita - pašnekesiais palatoje. Ir jeigu aš būčiau turėjusi draugę ar žmogų, kuriai būčiau galėjusi paskambinti ir drąsiai apie tai (nesiverčia man liežuvis sakyti valymą/abortą) paklausti, galbūt nebūčiau tiek bijosi, verkusi ir prisigalvojusi pačių baisiausių minčių, kad niekada daugiau nenorėsiu pastoti, kad tik vėl nereikėtų to patirti.

Statistika liūdna, persileidimą patiria kas trečia moteris. Todėl kiekviena gali padrąsinti draugę, kolegę ar sutiktą moterį, kad procedūros nereikia bijoti, o po tokio įvykio visada galima sėkmingai pastoti ir susilaukti kūdikio. Nebijokime kalbėti garsiai, nes galime įkvėpti, palaikyti ir padrąsinti viena kitą.

Būkime drąsios kalbėti garsiai, su meile, Vaida!